Pirtys

saunaPirtis nuo seno yra ne vien sveikatos, bet ir pramogų,
poilsio šaltinis. Čia rinkdavosi žymiausia antikos aristokratija, filosofai, menininkai, pirkliai, amatininkai bei kiti visuomenės atstovai.
Beveik kiekviena tauta turi savas pirčių tradicijas, kurias iš kartos į kartą perduoda savo vaikams ir anūkams. Lietuvoje ypač paplitusios kaimiškos, rusiškos, o dabar ir šiuolaikinės – suomiškos, turkiškos, japoniškos pirtys bei saunos, kurių kasmet Lietuvoje vis daugėja.
Turbūt ne vienas dar iš vaikystės prisimename savo tėvų ar senelių pasakytus žodžius, kad gerai išsivanojus pirtyje visos ligos prapuola.
Pirtis ne tik pagerina savijautą, bet ir apsaugo nuo kai kurių ligų, todėl jei turite galimybę, nieko nelaukite – įsigykite arba įsirenkite pirtį, nes ji tikrai jums pravers.
Sena liaudies tradicija naudotis pirties gydomosiomis savybėmis gyva ir šiandien. Gausiai paprakaituoti ir suaktyvinti medžiagų apykaitą naudinga visiems – dažnai pirtis vadinama sveikatos šaltiniu. Palaipsniui didinant šilumos intensyvumą, galima pagerinti organizmo termoreguliaciją.
Pirtis naudinga tik tada, kai joje geras mikroklimatas – tinka temperatūra, drėgmė, grynas oras ir kai griežtai laikomasi pirties procedūrų ir kaitinimosi taisyklių.
Svarbus veiksnys – oro drėgnumas. Priklausomai nuo pirties tipo, oras gali būti sausas (saunoje santykinis oro drėgnumas 5-15%), vidutiniškai arba labai drėgnas (garinėje pirtyje 80-100%). Nuo oro drėgnumo iš dalies priklauso deguonies kiekis jame. Kuo aukštesnė oro temperatūra ir didesnis santykinis drėgnumas, tuo didesnę jo dalį sudaro garai ir mažesnę – deguonis. Pėrimosi patalpoje, kuri nedaug vėdinama, deguonies dažnai trūksta ir ore padaugėja anglies dioksido.

Pirties terapija
Pirtis gali būti naudojama ir kaip terapinė priemonė, padedanti išvengti kai kurių sveikatos sutrikimų, taip pat kaip profilaktinė priemonė organizmui stiprinti. Pirtis padeda spręsti antsvorio problemas. Nemažai žmonių pirtyje lankosi tik tam, kad atsikratytų antsvorio, tačiau ne visi išmano, kaip maudytis ar kaitintis. Šiuo atveju pirties procedūrų tikslas per odą ir kvėpavimo takus išskirti iš organizmo vandenį, aktyvinti medžiagų apykaitą ir „sudeginti” organizme susikaupusius riebalus. Vanduo – ne tik būtinas visų organizme vykstančių apykaitos procesų dalyvis, vanduo sudaro apie 65% žmogaus svorio (vaikų – 80%). Svarbiausias kūno temperatūros reguliatorius taip pat yra vanduo: išsiskirdamas su prakaitu ir garuodamas, vėsina
organizmą, apsaugodamas jį nuo perkaitimo.
Gerai išprakaituoti galima bet kurio tipo pirtyje, bet geriausiai tinka sauso oro pirtis. Jei oras prisigėręs vandens garų, prakaituojama mažiau, prakaitas plonu sluoksneliu padengia kūno paviršių ir trukdo intensyviai prakaituoti, vadinasi, ir termoreguliacijai. Krintant svoriui, prakaituojama vis lėčiau ir sunkiau. Prakaitavimą galima skatinti pagurkšnojant karšto gėrimo (gerai tinka atskiestos citrinų ar spanguolių sultys). Svorio atsikratyti padeda ir prakaitą varančios arbatos – liepžiedžių ar aviečių uogų. Šis gėrimas geriamas karštas, nedideliais gurkšneliais prieš pėrimąsi. Mažinti svorį padeda masažas. Prieš pradėdami masažą, gerai įkaitinkite raumenis ir sąnarius. Jei masažuojatės 30min, po 15min darykite pertraukėlę, nueikite į garinę ir pasiperkite (3-4min). Būtina tarp kaitinimųsi daryti 15-20min pertraukas. Būdamas pirtyje žmogus netenka daug skysčių, todėl būtina atstatyti disbalansą – atsigerti ko nors gaivaus. Medicininėje literatūroje patariama net ir sveikiems žmonėms pirtimi naudotis ne dažniau kaip 1-2 kartus per savaitę.
Į pirtį gerai eiti tada, kai žmogus nuvargęs, kankina stresas, nugaros skausmai, įsitempę raumenys. Toks žmogus po pirties atsipalaiduoja. Pirties procedūros naudingos sergantiems periferinės nervų sistemos ligomis, taip pat radikulitu, pleksitu, neuritu, neuralgija, miozitu ir kt.

Pirties terapija – tarsi savotiška gyslų „gimnastika”, gerai veikianti sergančiuosius hipertonija (jeigu liga neįsisenėjusi). Pirtis padeda įveikti nemigą. Pirtyje gerai pabūti po ilgos ligos arba operacijos, kai žmogus jau sveikas, bet organizmas dar silpnas, nes pirtis skatina medžiagų apykaitą ir padeda greičiau atgauti jėgas bei darbingumą (žinoma, būtinai reikia pasitarti su gydytoju). Nuolat maudytis pirtyje patartina ir žmonėms, kurių kojos ypač gausiai prakaituoja, net jei tai susiję su vegetatyvinės nervų sistemos sutrikimais. Sveika perti kojas ąžuoline vanta, o po to mirkyti ąžuolo lapų užpile.

Poveikis centrinei nervų sistemai
Pirtis – gera priemonė blogai nuotaikai ir protiniam nuovargiui pašalinti. Joje, suaktyvėjus įvairioms organizmo funkcijoms, smegenys geriau aprūpinamos krauju, deguonimi, maisto medžiagomis. Pagerėja dėmesys, atmintis, protinis darbingumas.

Šilumos apykaita
Žmogaus kūno temperatūra yra palyginti pastovi – paprastai 36,5-37°C. Pirtis stipriai įtakoja šilumos apykaitą. Pirtyje, kur labai skirtingas mikroklimatas, pakinta ir šilumos išsiskyrimas iš organizmo. Įvairių tipų pirtys šilumos apykaitą veikia skirtingai. Saunoje, kur oro temperatūra yra aukšta (70-100°C), o drėgmė maža (5-15%), labai suintensyvėja organizmo šilumos atidavimas su išgarinamu vandeniu. Kai aplinkos temperatūra optimali (19-21°C), daugiausia šilumos (apie 75%) į aplinką išskiriama kontakto ir spinduliavimo būdu. Aplinkos temperatūrai pakilus iki kūno temperatūros, atidavimas šiais būdais nutrūksta ir šiluma išskiriama garinant vandenį: prakaituojant ir pro plaučius, iškvėpiant prisotintą vandens garų orą.
Saunoje organizmas kurį laiką išlaiko normalią kūno temperatūrą gausiai prakaituodamas ir išskirdamas vandens garus pro plaučius. Palyginti sausame ir karštame ore prakaitas greitai garuoja, ir taip organizmas neperkaista.
Garinės pirties poveikis organizmo termoreguliacijai kitoks negu saunos. Garinėse pirtyse temperatūra žemesnė – 50-60°C, o drėgnumas didelis – 90-100%. Todėl šilumą aplinkai atiduoti sunkiau. Su prakaitu šilumos beveik neprarandama, nes jis prisotintame vandens garų ore ne garuoja, o renkasi lašais ir teka srovele. Su oru iškvepiami vandens garai, organizmas nevėsta ir negali pašalinti šilumos pertekliaus. Todėl garinėje greičiau ir labiau sutrinka šilumos pusiausvyra.
Po kaitinimosi pirtyje maudantis baseine, po dušu ar apsipilant vandeniu, per keletą sekundžių labai pakinta veikianti organizmą išorinė temperatūra. Iškart susitraukia odos kraujagyslės, priteka mažiau kraujo, nebeprakaituojama. Šiluma vandeniui atiduodama kontakto būdu. Atšąla tik kūno paviršius, o gilesni audiniai ir organai išsaugo šilumą. Šiluma pasiskirsto organizme, pagerėja termoreguliacija.
Kontrastinga temperatūra pirmiausia grūdina organizmą. Kuo pastoviau ir ilgiau veikia dirgiklis, tuo organizmas labiau prie jo prisitaiko. Organizmas grūdinamas tiek nuo šalčio, tiek nuo šilumos. Taigi pirtis yra ir profilaktinė priemonė: sistemingai maudantis pirtyje, grūdinamas organizmas, didinamas jo atsparumas neigiamiems veiksniams, todėl rečiau tenka lankytis pas gydytojus, užtikrinamas žvalumas, darbingumas, sveikata.

Vaikai pirtyje
Nuo seniausiųjų laikų kartu su suaugusiaisiais pirtyse kaitindavosi ir vaikai. Pirtis ir gydė (ypač nuo peršalimų), ir grūdino. Vaikai dažnai serga staigiai pakitus aplinkos temperatūrai ir drėgmei. Čia pirtis gali labai padėti. Į pirtį gali eiti kiekvienas vaikas, jei tik nekyla kontraindikacijų. Jokiu būdu prievarta nesitempkite vaiko į pirtį, tuo labiau garinę. Pirmą kartą garinėje vaikas gali būti tik 1-1,5min. (oro temperatūra 50-60°C, drėgnumas 25%). Prieš periantis, garinę reikia gerai išvalyti ir išvėdinti. Kad būtų lengviau kvėpuoti, patarkite mažajam „pirtininkui” rankas laikyti prie nosies ir kvėpuoti į jas. Keletą kartų pabuvę pirtyje, vaikai paprastai adaptuojasi. Tada garinėje gali jau būti ir ilgiau. Per vieną maudymąsi vaikai neturi eiti į garinę daugiau kaip 3 kartus ir karštyje būti ne ilgiau kaip 10-12min., o pasikaitinus daryti 6-10min. pertraukėles. Jei yra sąlygos, tegul vaikai garinasi gulėdami arba bent sėdėdami. Tik ne stovėdami!

Kokią pirtį pasirinkti?
Visas pirtis galima suskirstyti į tradicines, infraraudonųjų spindulių ir garo.